Gražią rudens dieną 3a ir 4a klasių mokiniai išsiruošė į Kuršėnus. 

Kuršėnai – tai Žemaitijos miestelis, kuris, pasak padavimo, atsirado taip… 

Prie Ventos žmonės džiovino sugrėbtą šieną. Pakilo audra, lietus. Ventoje pakilęs vanduo nuplovė sugrėbtą šieną. Ryte žmonės pamatė, kad šieno nebėra. ,,Kur šienai, kur šienai?“ tik ir girdėjosi… Nuo tada gyvenvietė ir pradėta vadintis Kuršėnais. 

Štai į tokius Kuršėnus ir atvyko juventiečiai. 

Vaikai aplankė Gruževskiams priklausiusį dvarą. Sovietmečiu dvaro paskirtis keitėsi. Jame buvo tarybinio ūkio kontora ir gyvenamieji butai. Vyko ilgas procesas, kol visi dvaro rūmai buvo atlaisvinti ir buvo galima rengtis kultūros paveldo pastato rekonstrukcijai. 

Dabar rūmai prikelti naujam, gražiam, patraukliam kultūros gyvenimui. Išlikę 95% autentiškumo:  laiptai, kolonos, lubos, daug smulkių ir stambių detalių išorėje ir viduje. 

Vaikai sužinojo ir apie Kuršėnų šviesuolį, lietuviškų kalendorių kūrėją, leidėją L. Ivinskį. Įsitikino, kad Kuršėnai – Puodžių sostinė (dvaro menę puošia viena iš didžiausių Lietuvoje puodynių bei Puodžių karalių portretai).

Vėliau trečiokai dalyvavo edukacinėje programoje – pažino molio savybes, lipdė pieštukines. Kadangi visi jautėsi keramikais ir į savo darbelius įdėjo daug kūrybingumo, kiekviena pieštukinė vis kitokia (belieka sulaukti, kada pieštukinės išdžius ir jas bus galima pasiimti).

Tuo metu ketvirtokai susipažino su sodų vėrimo technika ir kruopščiai, kantriai vėrė šiaudelius – pasigamino po nedidelį darbelį. Tai buvo didžiulis savęs išbandymas. 

Įvertinome vieną iš gražiausių ir ilgiausių (262 m) Lietuvoje pėsčiųjų tiltą. Tiltas jungia centrinę miesto aikštę ir Gruževskių dvaro rūmus. Pasivaikščiojome Ventos upės pakrante. Kaip tikri „Sveikatiados“ nariai, užkandžiavome ant upės pakrantės. 

Išvyka neprailgo. Pilni įspūdžių, įsitikinę, kad per mažai kasdien judame, grįžome namo.

Pradinių klasių mokytojos A.Dirginčienė, I. Karskienė