„Ar matėte, kaip liūdnoje rudens prieblandoje krenta negyvi lapai? Taip sielos kiekvieną dieną patenka į amžinybę. Vieną dieną krintantis lapas būsi tu“ (Šv. Josemarija).

Šiuo pamąstymu prasidėjo integruotos dorinio ugdymo pamokos, skirtos artimiesiems, esantiems amžinybėje.

Mokiniai aptarė gimimo ir mirties neatsiejamumą, netekties ir sielvarto natūralumą. Prisiminė krikščionišką požiūrį į amžinąjį gyvenimą: „Savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome“ (KBK 1022). „Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime“

(1 Tim 6,7).

Mirtis gali atimti iš mūsų mylimą žmogų, bet niekada neatims meilės ir prisiminimų, kuriuos nešiojamės širdyje. Jų meilė ir toliau mus lydės ir teiks paguodą sunkiomis akimirkomis.

5-8 klasių mokiniai su ašaromis akyse prisiminė savo artimuosius, mokytojus Olgą Ševčenko, Artūrą Jukną, jautrius žodžius įrašydami klevo lapuose.

„Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“ (Justinas Marcinkevičius).

Dorinio ugdymo mokytojos L. Skyrienė, R. Linkevičienė

Technologijų mokytoja I. Šatkauskienė